„Tangjuano“ istorija siekia ilgą laiką; Ankstyvosios jo formos atsirado dar prieš Čin laikotarpį, o senovėje jis buvo žinomas įvairiais pavadinimais, tokiais kaip „mianjian“ (miltų kokonai) ir „yuanbuluojiao“ (apvalūs koldūnai be kampų). Song dinastijos laikais šių koldūnų gamybos būdai subrendo ir jie tapo populiariu šventiniu maistu tarp plačiosios visuomenės; tuo metu jie buvo vadinami "yuanzi" arba "fuyuanzi" - pavadinimais, kilusiais iš to, kad po virimo jie plūduriavo vandens paviršiuje.
Nuo Mingų dinastijos laikų šis sezoninis maistas dažniausiai buvo vadinamas „tangyuan“ arba „yuanxiao“. Terminas „yuanxiao“ daugiausia buvo populiarus šiaurėje, o „tangyuan“ buvo įprastas terminas pietuose. Mingų ir Čingų dinastijų laikais jų gamybos meistriškumas tapo vis tobulesnis, todėl buvo pradėti naudoti įvairūs įdarai, tokie kaip sezamo pasta, saldžiųjų raudonųjų pupelių pasta ir žemės riešutai. Čing dinastijos laikais taip pat atsirado „yuanxiao“, užpildytas tokiais ingredientais kaip Osmanthus gėlės, cukrus ir graikiniai riešutai. Šiais laikais buvo nuolat kuriamos naujovės, susijusios su skoniais, formomis ir vartojimo būdais; Dabar rinka siūlo kūrybiškus įdarus, tokius kaip šokoladas ir vaisiai, taip pat greitai užšaldytus produktus. Be tradicinio virimo būdo, buvo sukurti ir kiti gaminimo būdai, įskaitant gruzdinimą ir dengimą cukrumi („bazi“).
